“Alimentai” arba pinigai vaiko išlaikymui: ka daryti, kai pragyvenimo lygis kyla, o vaiko išlaikymui priteistų pinigų nebepakanka

Šeimos teisės praktikoje terminas „alimentai“ yra tapęs kone buitiniu žodžiu, apibūdinančiu vieno iš tėvų prievolę teikti materialinį išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui po skyrybų. Nors teisinėje kalboje vartojamas tikslesnis terminas – išlaikymas nepilnamečiam vaikui – žodis „alimentai“, kilęs iš lotyniško alimentum, reiškiančio maistą, mitybą ar pragyvenimo lėšas, puikiai atspindi šio teisinio instituto esmę: užtikrinti būtinąsias vaiko augimo ir vystymosi sąlygas. Ši pareiga kyla ne iš teismo sprendimo, o iš pačios tėvystės prigimties, įtvirtintos tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek tarptautiniuose teisės aktuose, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, kurios pamatinis principas – visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Civiliniame kodekse (toliau – CK) ši pareiga detalizuojama kaip neatšaukiama ir absoliuti. Teismo sprendimas, šiuo atveju, tėra priverstinis šios prigimtinės pareigos vykdymo mechanizmas, teisinis instrumentas, pasitelkiamas tuomet, kai tėvų dialogas nutrūksta ir susitarti taikiai tampa nebeįmanoma. Instituto raida Lietuvoje atspindi visuomenės požiūrio kaitą – nuo situacijos, kai išlaikymo dydis buvo paliktas išimtinai teismo diskrecijai, iki šiandieninės praktikos, kai įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti vaiko interesus nuo galimo tėvų piktnaudžiavimo ar finansinio nepritekliaus, įtvirtino minimalaus, teisme neįrodinėtino išlaikymo dydžio kartelę. Tai buvo esminis žingsnis, pripažįstant, jog vaiko gerovė negali tapti tėvų ginčų įkaite.

Problema, su kuria susiduria tėvai, dažniausiai išryškėja ne iš karto po teismo sprendimo priėmimo, o prabėgus keleriems metams, kai pirminis teisinis aiškumas susiduria su atšiauria ekonomine realybe. Įsivaizduokime jau minėtą situaciją: Onutė, išsiskyrusi su vyru 2019 metais, teismo sprendimu savo vaikui gauna minimalų išlaikymą, kuris tuo metu buvo apskaičiuotas remiantis galiojančia minimalia mėnesine alga (MMA). Tačiau šiandien, žvelgiant iš 2025 metų perspektyvos, kai minimalus atlyginimas siekia 1038 eurus (777 eurai į rankas), o minimalus vaiko išlaikymas, atitinkamai, sudarytų pusę šios sumos – beveik 389 eurus, anksčiau priteista suma, galbūt siekusi vos 200 eurų, atrodo menka ir nebeatitinkanti ne tik realių vaiko poreikių, bet ir bendro pragyvenimo lygio. Čia ir slypi esminis nesusipratimas: nors minimalus išlaikymas yra „pririštas“ prie MMA, jis nėra automatiškai indeksuojamas. Teismo sprendimas fiksuoja pareigą mokėti konkrečią pinigų sumą, apskaičiuotą pagal tuo metu galiojusius dydžius. Ekonomikai augant, didėjant infliacijai ir kylant kainoms, ši fiksuota suma nuvertėja, o vaiko, kurio poreikiai su amžiumi tik auga – pereinant iš darželio į mokyklą, atsirandant naujiems pomėgiams, būreliams, sveikatos problemoms – finansinė padėtis blogėja. Tai sukuria teisinį paradoksą – pareiga išlieka, tačiau jos realus turinys ir perkamoji galia kinta ne vaiko naudai, taip pažeidžiant pamatinį vaiko interesų prioriteto principą.

Suvokus, kad anksčiau priteistas išlaikymas nebeatitinka realybės, kyla natūralus klausimas – kokių veiksmų imtis? Teisinis kelias čia yra aiškiai apibrėžtas ir remiasi fundamentalia nuostata, kad išlaikymo dydis gali ir turi būti peržiūrėtas, atsiradus esminių aplinkybių pasikeitimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad vaiko poreikiai yra prioritetiniai, o abiejų tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama kaip visuma, siekiant užtikrinti ne tik būtinąsias, bet ir kuo geresnes sąlygas vaikui augti bei vystytis, išlaikant kiek įmanoma panašų gyvenimo lygį, buvusį iki tėvų skyrybų. CK 3.201 straipsnis numato galimybę vienam iš tėvų kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Vadinasi, Onutė, matydama, jog pasikeitė vaiko poreikiai ir priteista suma tapo akivaizdžiai per maža, turi inicijuoti naują teisinį procesą. Geriausias scenarijus – šalims pavyksta rasti bendrą kalbą ir išvengti dar vieno teismų maratono. Tokiu atveju sudaroma taikos sutartis dėl išlaikymo dydžio padidinimo, kuri teikiama teismui tvirtinti. Teismas, įvertinęs, ar sutartis nepažeidžia vaiko interesų, ją patvirtina, ir nuo to momento senasis sprendimas netenka galios, o vykdymui pateikiama nauja, teismo patvirtinta sutartis. Jei taikaus susitarimo pasiekti nepavyksta, lieka vienintelis kelias – ieškinys teismui. Tokiu atveju ieškovas privalo įrodyti pasikeitusias aplinkybes: detaliai pagrįsti padidėjusius vaiko poreikius (pateikiant būrelių sutarčių, gydymo išlaidų čekių, korepetitorių sutarčių kopijas), argumentuoti dėl išaugusių kainų, taip pat, esant galimybei, pateikti įrodymus apie pagerėjusią kito tėvo materialinę padėtį. Teismas, vertindamas bylos aplinkybes, vadovausis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, prioritetą teikdamas vaiko interesams.

Reikia pabrėžti, jog minimalaus išlaikymo institutas, įtvirtintas CK 3.192 straipsnio 2 dalyje, yra suformuluotas kaip imperatyvi norma, teigianti:

Mėnesio išlaikymo suma vienam vaikui negali būti mažesnė negu pusė minimalios mėnesinės algos, išskyrus atvejus, kai vaiko išlaikymas priteisiamas neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba asmens, kuriam nustatytas sunkus neįgalumo lygis, arba asmens, kuris augina neįgalų vaiką, arba kai vaiko tėvas ar motina yra neveiksnūs ar ribotai veiksnūs, arba kai tėvui ar motinai nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis, arba kai tėvas ar motina augina tris ir daugiau vaikų.

Ši norma yra socialinė garantija, apsaugos skydas, užtikrinantis, kad vaikas neliktų be minimalių pragyvenimui būtinų lėšų. Tačiau tai nėra ir niekada nebuvo lubos. Teismų praktika aiškiai rodo, kad, esant tėvų galimybėms, išlaikymas turi būti priteisiamas toks, koks reikalingas visaverčiam vaiko poreikių tenkinimui, įskaitant ne tik maistą ir drabužius, bet ir lavinimą, poilsį, pomėgius bei kitus socialinės ir dvasinės gerovės elementus. LAT ne kartą yra pabrėžęs, kad tėvų pareiga yra užtikrinti vaikui tokias materialines sąlygas, kurios būtų kuo artimesnės toms, kurias jis turėjo iki skyrybų, o tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama plačiai, apimant ne tik oficialias pajamas, bet ir turimą turtą, gyvenimo būdą bei potencialias galimybes gauti didesnes pajamas. Todėl procesas dėl išlaikymo padidinimo yra ne privilegijos siekimas, o teisėtas lūkestis, kad abu tėvai, proporcingai savo turtinei padėčiai, prisidės prie kintančių vaiko poreikių tenkinimo besikeičiančioje ekonominėje aplinkoje.

Galiausiai, svarbu atminti, kad kiekviena šeimos byla yra individuali, o jos baigtį lemia subtili faktinių aplinkybių, teisinių argumentų ir įrodymų pusiausvyra. Šis straipsnis yra skirtas suteikti bendrą supratimą apie teisinį reguliavimą ir galimus veiksmų kelius, tačiau jis jokiu būdu nepakeičia individualios teisinės konsultacijos. Šeimos teisės bylos pasižymi ne tik teisiniu, bet ir dideliu emociniu sudėtingumu. Profesionalus teisininkas šiuose procesuose atlieka ne tik atstovo, bet ir tarpininko, patarėjo vaidmenį, padedantį objektyviai įvertinti situaciją, surinkti būtinus įrodymus, tinkamai suformuluoti reikalavimus ir, svarbiausia, išvengti papildomo streso bei emocinės žalos tiek tėvams, tiek vaikui. Prieš priimant bet kokius sprendimus, susijusius su vaiko išlaikymo klausimais, visuomet rekomenduotina pasitarti su kvalifikuotu šeimos teisės specialistu, kuris, įvertinęs konkrečią jūsų situaciją, galės pateikti išsamias įžvalgas ir padėti pasirinkti tinkamiausią teisinę strategiją vaiko interesams apginti.