Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą: aktualijos 2025 metais

Baudžiamosios atsakomybės klausimas visada kelia ypatingą nerimą asmeniui, kuriam yra pareikšti įtarimai ar kaltinimai. Tačiau Lietuvos baudžiamoji teisė numato institutą, kuris tam tikromis aplinkybėmis leidžia išvengti teistumo, nors asmuo ir pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, reglamentuojamas Baudžiamojo kodekso 40 straipsnyje, yra vienas iš tų teisinių mechanizmų, kuris gali tapti realia alternatyva baudžiamajam procesui ir nuteisimui. Šis institutas, nors ir ne visada plačiai žinomas visuomenėje, praktikoje taikomas gana dažnai, ypač verslo nusikaltimų, ekonominių bylų ar nesunkių nusikaltimų atvejais.

Pats terminas „laidavimas" šiame kontekste turi specifinę reikšmę, kurią svarbu tiksliai suprasti. Skirtingai nei JAV komercinė užstato sistema, kur finansinis užstatas tarnauja kaip priemonė užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese iki nuosprendžio, Lietuvos atleidimas pagal laidavimą yra materialinės teisės institutas, skirtas procesą užbaigti be nuteisimo. Jo esmė – pasitikėjimas laiduotoju, kuris prisiima moralinę ir auklėjamąją atsakomybę už kaltininko elgesį ateityje. Tačiau svarbu žinoti, kad Baudžiamasis kodeksas numato ir finansinio užstato galimybę – laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo, priklausomai nuo bylos aplinkybių ir teismo vertinimo. Užstatas šiuo atveju nėra mokestis už laisvę, o papildoma priemonė, sustiprinanti laiduotojo atsakomybę ir įsipareigojimą rimtai žiūrėti į prisiimtas pareigas.

Šis institutas savo šaknis turi sovietinėje teisėje, kur „perdavimas laidavimui" buvo viena iš auklėjamojo poveikio priemonių, taikoma ypač jauniems nusikaltėliams ar pirmą kartą nusikaltusiems asmenims. Nepriklausomoje Lietuvoje šis institutas transformavosi į modernesnę formą, labiau atitinkančią vakarietiškas teisines tradicijas ir resocializacijos principus, tačiau išlaikė savo esminę idėją – suteikti galimybę asmeniui ištaisyti klaidą be formalaus nuteisimo ir su juo susijusios stigmos.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį, kad nuo 2025 metų vasario 1 dienos įsigalios esminiai Baudžiamojo kodekso 40 straipsnio pakeitimai, priimti 2024 metų balandžio 25 dieną. Šie pokyčiai fundamentaliai keičia instituto taikymo logiką, įvesdami diferenciaciją pagal padarytos nusikalstamos veikos sunkumą. Asmeniui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, nebėra keliamas reikalavimas, kad nusikalstama veika būtų padaryta pirmą kartą. Tai reiškia, kad net turintys ankstesnių smulkių pažeidimų asmenys galės pretenduoti į atleidimą, jei įvykdys kitas sąlygas – visiškai pripažins kaltę, nuoširdžiai gailėsis, bent iš dalies atlygins žalą ar įsipareigos ją atlyginti, ir teismas turės pagrindą manyti, kad asmuo ateityje laikysis įstatymų. Tuo tarpu asmeniui, padariusiam apysunkį nusikaltimą, išlieka griežtesnis reikalavimas – tokia veika turi būti padaryta pirmą kartą.

Šie pokyčiai signalizuoja apie aiškią baudžiamosios politikos kryptį – poslinkį nuo formalios asmens praeities vertinimo prie pragmatinio, į ateitį orientuoto rizikos ir resocializacijos potencialo vertinimo. Praktikoje tai atveria duris platesniam asmenų ratui, kurie anksčiau nebūtų turėję galimybės pasinaudoti šiuo institutu vien dėl formalaus ankstesnio teistumo fakto, net jei tas teistumas buvo už mažareikšmį pažeidimą.

Praktikoje su šio instituto taikymo galimybe dažniausiai susiduria asmenys, kuriems inkriminuojami nesunkūs ar apysunkiai nusikaltimai, ypač tokie, kur nėra tiesioginės žalos konkrečiai nukentėjusiems asmenims, arba ši žala yra visiškai atlyginta. Tipinės situacijos apima ekonominius nusikaltimus, tokius kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas, mokesčių vengimas nedidelėmis sumomis, dokumentų klastojimas be sunkių pasekmių. Taip pat šis institutas aktualus eismo įvykių bylose, kai padaryta žala sveikatai nėra sunki, arba vairavimo neblaiviam bylose, kai nesukeltas eismo įvykis. Verslo atstovams šis klausimas tampa ypač aktualus, kai kyla įtarimai dėl neteisėtos veiklos įmonėje – netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, fiktyvių sandorių sudarymo ar kitų ekonominio pobūdžio pažeidimų, kurie nors ir kvalifikuojami kaip nusikaltimai, tačiau neturėjo katastrofiškų pasekmių.

Svarbu suprasti skirtumą tarp atleidimo pagal laidavimą ir kito artimo instituto – susitaikymo su nukentėjusiuoju, reglamentuojamo Baudžiamojo kodekso 38 straipsnyje. Susitaikymas taikomas bylose, kur yra konkretus nukentėjęs asmuo, su kuriuo galima susitaikyti ir kuriam galima atlyginti žalą. Tuo tarpu atleidimas pagal laidavimą dažniausiai taikomas bylose, kur nukentėjusiojo nėra arba žala padaryta abstraktesniam subjektui – valstybei ar visuomenės saugumui. Pavyzdžiui, neteisėtas disponavimas nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų be tikslo platinti, vairavimas apsvaigus nuo alkoholio nesukeliant eismo įvykio, dokumentų klastojimas be konkrečių nukentėjusiųjų – visose šiose situacijose susitaikyti tiesiog nėra su kuo, todėl atleidimas pagal laidavimą tampa pagrindiniu keliu išvengti teistumo.

Procesas pradedamas nuo to momento, kai asmeniui pareikšiami įtarimai ar kaltinimai. Ikiteisminio tyrimo metu sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą priima prokuroras, tačiau šis sprendimas nėra galutinis – jį privalo patvirtinti ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ši papildoma teisminės kontrolės stadija užtikrina, kad institutas būtų taikomas pagrįstai ir objektyviai. Kai byla jau perduota teismui, sprendimą priima teismas teisiamajame posėdyje, išklausęs kaltinamąjį, laiduotoją, prokurorą ir nukentėjusįjį, jei toks yra.

Laiduotojo parinkimas ir jo tinkamumo įrodymas yra vienas kritiškiausių viso proceso elementų. Teismai vertina ne tik formalius kriterijus, tokius kaip nepriekaištinga reputacija ar nebuvimas teistam, bet ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltinamajam. Teismas tikrina, ar tarp laiduotojo ir kaltinamojo egzistuoja glaudūs socialiniai, šeiminiai ar darbiniai ryšiai, ar laiduotojas yra autoritetas kaltinamajam, ar jis supranta prisiimamų pareigų rimtumą. Teigiamai vertinama, jei kandidatas į laiduotojus jau iki teismo posėdžio ėmėsi aktyvių veiksmų – padėjo atlyginti žalą, kontroliavo, kad kaltinamasis lankytųsi pas specialistus, ar kitaip demonstravo savo ketinimų rimtumą. Dažniausiai laiduotojais tampa artimi giminaičiai, darbdaviai, profesinės organizacijos ar verslo asociacijos, religinės bendruomenės – tie, kas turi ne tik formalų statusą, bet ir realią galimybę kontroliuoti bei prižiūrėti asmens elgesį.

Priėmus sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, asmuo perduodamas laiduotojo priežiūrai terminui nuo vienerių iki trejų metų – konkretų terminą nustato teismas, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos pobūdį, padarytą žalą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes. Šis laikotarpis yra savotiškas bandomasis periodas, per kurį asmuo turi įrodyti, kad gali gyventi laikydamasis įstatymų. Teisinės pasekmės priklauso nuo to, kokią nusikalstamą veiką asmuo padarytų laidavimo laikotarpiu. Jei padaromas naujas baudžiamasis nusižengimas ar neatsargus nusikaltimas, teismas turi diskreciją – jis gali panaikinti atleidimą arba, įvertinęs aplinkybes, palikti jį galioti. Tačiau jei padaromas naujas tyčinis nusikaltimas, kad ir koks smulkus jis būtų, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti automatiškai, ir asmuo bus baudžiamas tiek už senąją, tiek už naująją veiką.

Teismo sprendimas skirti laidavimą su užstatu ar be jo priklauso nuo bylos aplinkybių ir laiduotojo turtinės padėties. Užstatas, jei skiriamas, įmokamas į teismo depozitinę sąskaitą ir grąžinamas sėkmingai pasibaigus laidavimo terminui. Ši finansinė priemonė veikia kaip papildomas svertas, užtikrinantis, kad laiduotojas rimtai žiūrės į savo pareigas. Svarbu paminėti, kad net ir atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas jam gali paskirti baudžiamojo poveikio priemones – pavyzdžiui, uždrausti vairuoti transporto priemones tam tikrą laikotarpį ar konfiskuoti nusikaltimo įrankį.

Verslo atstovams šis institutas gali būti ypač vertingas tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, nežinojimo ar klaidingo situacijos vertinimo, o ne dėl tyčinio noro pažeisti įstatymą. Teistumas įmonės vadovui ar atsakingam darbuotojui gali reikšti ne tik asmeninės reputacijos praradimą, bet ir realius verslo suvaržymus – prarastą galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, gauti tam tikras licencijas ar leidimus, sunkumus gaunant banko finansavimą. Sėkmingas bylos užbaigimas atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės leidžia išsaugoti ne tik asmens, bet ir visos įmonės reputaciją bei verslo tęstinumą. Pavyzdžiui, įmonės vadovas, netinkamai organizavęs apskaitos tvarkymą ir dėl to nedeklaravęs dalies mokesčių, bet vėliau savanoriškai ištaisęs klaidą ir sumokėjęs visas skolas su delspinigiais, gali pretenduoti į atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, jei už jį sutiks laiduoti verslo asociacija ar kita patikima organizacija.

Teismų praktika rodo, kad šis institutas ypač dažnai taikomas bylose dėl vairavimo neblaiviam, kai nesukeltas eismo įvykis, taip pat ekonominių nusikaltimų bylose, kai žala valstybei ar privatiems subjektams yra visiškai atlyginta. Advokato vaidmuo šiame procese yra ne tik formalus atstovavimas, bet strategijos kūrimas, derybos su prokuroru, tinkamo laiduotojo paieška ir parengimas, charakterizuojančios medžiagos surinkimas, argumentų formulavimas teismui. Sėkmingam atleidimo procesui kritiškai svarbu tinkamai pasirengti ir įrodyti, kad tarp laiduotojo ir kaltinamojo egzistuoja veiksmingas socialinės kontrolės ir pasitikėjimo mechanizmas.

Žvelgiant į ateitį, galima prognozuoti, kad nuo 2025 metų vasario įsigaliosiantys Baudžiamojo kodekso pakeitimai, ypač reikalavimo dėl pirmo karto panaikinimas nesunkių nusikaltimų kategorijoje, dar labiau padidins šio instituto taikymo mastą. Tai taps dar aktualesniu ir dažniau naudojamu gynybos įrankiu, leidžiančiu pasiekti baudžiamojo proceso tikslus be represinių priemonių ir teistumo stigmos. Liberalesnis požiūris į mažiau pavojingų nusikaltimų padariusiųjų atleidimą atspindi modernią baudžiamosios justicijos filosofiją, orientuotą į resocializaciją ir antrą šansą, o ne į retribuciją.

Nors šis straipsnis pateikia išsamią atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto apžvalgą ir praktines įžvalgas, kiekviena situacija yra unikali ir reikalauja individualaus vertinimo. Teisinė praktika nuolat keičiasi, formuojasi nauji teismų praktikos standartai, įsigalioja įstatymų pakeitimai, todėl prieš priimant bet kokius sprendimus, susijusius su baudžiamuoju procesu, būtina konsultuotis su kvalifikuotu advokatu. Tinkamas teisinis atstovavimas ir strategija gali lemti esminį skirtumą tarp teistumo, kuris lydi visą gyvenimą, ir galimybės pradėti viską iš naujo, pasimokyus iš savo klaidų ir išsaugojus galimybę tęsti profesinę veiklą bei asmeninį gyvenimą be baudžiamosios praeities naštos.