Ką daryti, jei jus sulaikė policija: penkios klaidos, kurios labai pakenkia tolimesnei gynybai

Sulaikymo momentas yra vienas iš labiausiai traumuojančiu patirčių žmogaus gyvenime – ir nieko keisto, juk realiai yra suvaržoma jūsų laisvė. Per kelias sekundes pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis – uniformuoti pareigūnai, antrankiai, svetima aplinka, neaiškūs kaltinimai ar įtarimai. Žmogus, kuris dar vakar planavo įprastus darbus, staiga atsiduria policijos automobilyje ar komisariate, nesuprasdamas nei savo teisių, nei to, kas jo laukia. Šioje situacijoje protas dirba neįprastai – vieni užsidaro ir tyli, kiti pradeda karštligiškai aiškintis, treti bando įtikti pareigūnams tikėdamiesi, kad viskas greitai baigsis.

Tačiau realybė tokia – nuo to, ką padarysite ar nepadarysite per pirmąsias valandas po sulaikymo, gali priklausyti visos bylos baigtis. Tai nėra pasaulio pabaiga, tačiau tai momentas, kai kiekvienas žodis, kiekvienas parašas, kiekvienas sprendimas gali tapti lemtingu. Pareigūnai dirba savo darbą, jie žino procedūras, taktikas, psichologinius metodus. Tuo tarpu sulaikytasis (ypač pirmą kartą) dažniausiai yra visiškai nepasiruošęs, pasimetęs ir linkęs daryti sprendimus, kurie vėliau kainuos labai brangiai.

Būtent pirmosios valandos formuoja bylos kryptį. Tai, ką pasakysite be advokato, vėliau bus praktiškai neįmanoma „atšaukti“. Dokumentai, kuriuos pasirašysite nesupratę turinio, taps oficialiais įrodymais. Sutikimai, kuriuos duosite manydami, kad tai tik formalumas, atvers duris į jūsų privatų gyvenimą. Deja, dauguma žmonių apie tai sužino tik teismo salėje, kai jau būna per vėlu ką nors keisti.

Šiame tekste aptarsime penkias dažniausias pirmųjų valandų klaidas, kurios vėliau kainuoja bylą ar geresnes gynybos galimybes. Tai nėra teoriniai samprotavimai, o realios klaidos, kurias mato kiekvienas baudžiamosios teisės advokatas, perėmęs bylą po to, kai žmogus jau padarė viską, ko daryti nereikėjo.

Pirmiausia svarbu suprasti, kad kontaktuojant su policija galite atsidurti dviejose skirtingose situacijose, kurios atrodo panašiai, bet teisiškai yra visiškai skirtingos. Pirmoji – kai esate sulaikomas kaip įtariamasis padarius nusikaltimą. Tai dramatiškas scenarijus su antrankiais, pristatymu į komisariatą, oficialiu įtarimo pareiškimu. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, toks laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau nei 48 valandas – per šį laiką pareigūnai turi arba jus paleisti, arba kreiptis į teismą dėl suėmimo. Būtent šis laiko spaudimas verčia pareigūnus skubėti, spausti, reikalauti kuo greičiau duoti parodymus. Jie žino, kad laikrodis tiksi, o jiems reikia pagrįsti, kodėl jūs turėtumėte likti už grotų ilgiau.

Antroji situacija – kai esate kviečiamas „pasikalbėti", „padėti tyrimui", „paliudyti". Tai reiškia, kad esate liudytojas, o ne įtariamasis. Nors situacija atrodo ne tokia dramatiška – nėra antrankių, galbūt net patys atvykstate į komisariatą – ji yra klastinga kitaip. Liudytojas neturi daugelio teisių, kurias turi įtariamasis, ir turi pareigas, kurių įtariamasis neturi. Dauguma žmonių šio skirtumo nesupranta, o pareigūnai dažnai sąmoningai jį nutyli, kad gautų daugiau informacijos. Jie žino, kad žmogus, manantis esąs tik „pokalbio dalyvis", kalbės atviriau nei tas, kuris supranta savo procesinį statusą.

Pareigūnai privalo jums išaiškinti teises – tylėti, jei esate įtariamasis, turėti advokatą, žinoti, kuo esate įtariamas ar dėl ko kviečiamas liudyti. Tačiau realybėje šis išaiškinimas dažnai vyksta mechaniškai, greitai, monotonišku balsu, kai jūsų galvoje sukasi tūkstančiai minčių ir nieko nesuprantate. Streso būsenoje smegenys veikia kitaip – jos orientuotos į išgyvenimą, o ne į teisinių formuluočių analizę. Todėl net išsilavinę, protingi žmonės tokiose situacijose elgiasi neracionaliai ir daro klaidas, kurių ramybės būsenoje niekada nepadarytų.

Pirmoji ir dažniausia klaida – kalbėti be advokato, tikintis, kad atvirumas padės greičiau išspręsti situaciją. Daugumos žmonių pirmoji mintis tokia: „aš nekaltas, tik paaiškinsiu situaciją ir mane paleis". Ši iliuzija kyla iš įsitikinimo, kad teisybė savaime save apgins, kad pareigūnai supras nesusipratimą ir viskas greitai baigsis. Tačiau čia slypi fundamentalus nesusipratimas apie baudžiamojo proceso prigimtį ir logiką.

Jei esate sulaikytas kaip įtariamasis, jums yra oficialiai pareikštas įtarimas – jūs turite absoliučią konstitucinę teisę tylėti. Tai reiškia, kad galite atsisakyti duoti bet kokius parodymus ir šis atsisakymas negali būti vertinamas jūsų nenaudai, svarbu, kad atsisakymas duoti parodymus būtų logiškai pagrįstas. Tačiau praktikoje žmonės šia teise nesinaudoja, nes mano, kad tylėjimas bus suprastas kaip kaltės pripažinimas. Paradoksalu, bet viskas vyksta atvirkščiai – kalbėdami be advokato, jie patys sau kuria įkalčius.

Žmogus streso būsenoje kalba neapgalvotai, prieštaringai, painioja datas, faktus, aplinkybes. Pareigūnai užduoda klausimus taip, kad gautų jiems reikalingus atsakymus. Vėliau prokuroras teisme tai pateiks kaip „kaltinamasis keitė parodymus", „vengė atsakyti", „painiojosi parodymuose". Net nekaltai pasakyti dalykai gali būti ištraukti iš konteksto ir panaudoti prieš jus. Pavyzdžiui, pasakymas „aš ten buvau, bet nieko nedariau" gali būti interpretuojamas kaip prisipažinimas, kad buvote nusikaltimo vietoje. Bandymas paaiškinti, kad „turėjau omenyje ką kita", teisme skamba neįtikinamai.

Visiškai kitokia situacija, jei esate pakviestas kaip liudytojas. Čia teisė tylėti neveikia taip plačiai. Liudytojas privalo duoti parodymus ir sakyti tiesą. Jūs galite tylėti tik apie save ir jei tokie parodymai galimai atskleistų detales apie jūsų padarytą nusikalstamą veiką. Bet apie kitas aplinkybes, kitus asmenis, įvykius turite kalbėti. Už atsisakymą duoti parodymus gali būti taikomos prievartos priemonės, o už melagingus parodymus gresia baudžiamoji atsakomybė. Tačiau net būdami liudytoju turite teisę į advokato pagalbą, kuris užtikrins, kad jūsų teisės nebūtų pažeistos ir kad nepasakytumėte daugiau, nei privalote.

Antroji kritinė klaida – pasirašyti protokolus jų neskaičius arba nesupratus. Komisariate prasideda dokumentų karštinė – protokolai, aktai, paaiškinimai, sutikimai. Pareigūnai skuba, sako „pasirašyk čia ir čia", „tai tik formalumas", „taip bus greičiau". Daugelis pasirašo neskaitę, nes nori, kad viskas greičiau baigtųsi, bijo pareigūnų reakcijos arba tiesiog pasitiki, kad niekas blogo nebus parašyta. Tai viena didžiausių klaidų, kurią galima padaryti baudžiamajame procese.

Protokole gali būti užfiksuota ne tai, ką sakėte, o tai, kaip pareigūnas suprato ar interpretavo jūsų žodžius. Ten gali atsirasti frazės, kurių nesakėte, faktai, kurių neminėjote, aplinkybės, kurias pareigūnas „papildė" savo supratimu. Pasirašydami tokį dokumentą, jūs patvirtinate, kad viskas parašyta teisingai. Vėliau teisme bus beveik neįmanoma įrodyti, kad kažkas buvo ne taip – juk yra jūsų parašas su prierašu „iš mano žodžių surašyta teisingai“ (iš kur, galvojate, atsirado šitas prierašas, bet apie tai ne šiame straipsnyje).

Profesionalus patarimas, kurio niekada neišgirsite iš pareigūnų – niekada neatsisakykite pasirašyti. Atsisakymas pasirašyti nėra protestas, o tik formalumas, kurį pareigūnas įformins kaip atsisakymą pasirašyti. Vietoj to, prieš pasirašydami, protokolo pastabų skiltyje ar bet kurioje tuščioje vietoje po tekstu ranka įrašykite savo nesutikimą. „Su protokolo turiniu nesutinku. Mano parodymai užrašyti netiksliai ir iškraipyti." „Man nebuvo suteikta galimybė pasikonsultuoti su advokatu." „Nesuprantu lietuvių kalbos pakankamai gerai ir prašiau vertėjo." „Prašiau pranešti artimiesiems apie sulaikymą, bet man nebuvo leista." Tokie įrašai vėliau taps jūsų gynybos pagrindu.

Trečioji klaida – sutikti su visais „prašymais" be pasitarimo su advokatu. Policijos pareigūnai moka subtiliai manipuliuoti situacija taip, kad jų reikalavimai atrodytų kaip draugiški prašymai. „Gal galite parodyti telefoną?", „Ar sutiktumėte, kad apžiūrėtume jūsų automobilį?", „Gal turite telefono kodą?". Daugelis žmonių, norėdami atrodyti bendradarbiaujantys ir neturintys ko slėpti, iškart sutinka. Jie nesuvokia, kad atiduodami telefoną ar kompiuterį, atveria visą savo gyvenimą – susirašinėjimus, nuotraukas, finansinius duomenis, net ištrintą informaciją, kurią galima atkurti specializuotomis programomis.

Svarbu suprasti fundamentalų skirtumą: krata ar poėmis pagal Baudžiamojo proceso kodeksą reikalauja ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Tai reiškia, kad nepriklausomas teisėjas įvertino pareigūnų prašymą ir nusprendė, jog yra pakankamai duomenų tokiam privatumo pažeidimui. Jei pareigūnai tokios nutarties neturi, jie gali tik prašyti jūsų savanoriško sutikimo. Telefonas yra ypatingas atvejis – jo paėmimas kaip fizinio daikto yra viena, bet turinio peržiūra, naršymas po susirašinėjimus, nuotraukas – tai jau poėmis iš elektroninės erdvės, reikalaujantis atskiros teisėjo nutarties. Savanoriškai duodami telefono kodą, jūs atsisakote šios teisminės apsaugos.

Prieš duodami bet kokius sutikimus, klauskite tiesiogiai: „Ar turite teismo nutartį kratai ar poėmiui? Kokiu Baudžiamojo proceso kodekso straipsniu remiantis reikalaujate mano telefono kodo?". Vien šis klausimas parodo, kad suprantate savo teises, ir dažnai priverčia pareigūnus laikytis procedūrų, o ne tikėtis lengvo sutikimo.

Ketvirtoji klaida – delsti su teisine pagalba manant, kad „dar anksti". Paradoksalu, bet dauguma žmonių delsia kviesti advokatą būtent tada, kai jo reikia labiausiai – pirmomis valandomis. Vieni mano, kad „dar ne laikas", kiti bijo, kad tai atrodys kaip kaltės pripažinimas, treti tiesiog nežino, kad turi tokią teisę nuo pat pirmos minutės. Tuo tarpu pareigūnai naudojasi šiuo delsimo laiku maksimaliai – renka parodymus, fiksuoja prieštaravimus, kuria bylos versiją.

Lietuvos teisė garantuoja, kad apie sulaikymą bus pranešta jūsų artimiesiems – tai ne malonė, o pareigūnų pareiga pagal Baudžiamojo proceso kodeksą. Jūs turite teisę paskambinti artimiesiems ir paprašyti, kad jie surastų advokatą. Šis pokalbis nėra išsipasakojimas ar situacijos aiškinimas. Tai turi būti trumpas ir dalykiškas pranešimas: kur esate, kas atsitiko bendriausiais bruožais, ir svarbiausia – prašymas skubiai surasti baudžiamosios teisės advokatą.

Artimieji tampa jūsų atstovais laisvėje – jie gali pasirinkti ir pakviesti privatų advokatą, kuriuo pasitikite, arba bent jau tokį, kurį rekomenduoja kiti. Tai daug geriau nei laukti valstybės paskirto advokato, kuris bus paskirtas vėliau pagal grafiką, kurio jūs nepasirinkote ir su kuriuo neturite jokio ryšio. Privatus advokatas, kurį pasirenkate patys ar per artimuosius, yra asmuo, su kuriuo lengviau užmegzti pasitikėjimo santykį ir suderinti gynybos strategiją nuo pat pradžių.

Penktoji klaida – galvoti, kad „čia tik formalumas", o ne reali baudžiamoji rizika. Pareigūnai dažnai moka sumenkinti situacijos rimtumą, ypač tyrimo pradžioje. „Tiesiog reikia užpildyti kelis dokumentus", „Čia tik formalus pokalbis", „Greitai baigsis ir eisite namo". Tokie pasakymai sąmoningai skirti nuraminti, sumažinti budrumą, priversti elgtis neatsargiai.

Viena pavojingiausių situacijų – kai asmuo kviečiamas kaip liudytojas „tik pasikalbėti", o apklausos metu tampa įtariamuoju. Praktikoje tai vyksta taip: asmuo atvyksta manydamas, kad padės tyrimui, pradeda atvirai pasakoti, ką žino, ką matė, su kuo bendravo. Pareigūnai klausinėja, atrodo, draugiškai, skatina kalbėti daugiau. Staiga pokalbio tonas pasikeičia – iš liudytojo parodymuose pareigūnai „išgirdo" kažką, kas leidžia įtarti patį liudytoją. Apklausa nutraukiama, surašomas naujas dokumentas – įtarimo pareiškimas, ir asmens statusas pasikeičia. Visi iki tol duoti parodymai, kuriuos davė manydamas esąs liudytojas ir negalėdamas tylėti, dabar tampa pagrindiniais įkalčiais prieš jį patį.

Štai kodėl fundamentaliai svarbu suprasti procesinių statusų skirtumus. Liudytojas kviečiamas „pasikalbėti", „padėti tyrimui", jam sakoma, kad jis nėra įtariamas. Jis turi pareigą duoti parodymus ir sakyti tiesą – už melagingus parodymus gresia baudžiamoji atsakomybė. Advokatas jam gali padėti užtikrinti, kad nebūtų pažeistos jo teisės, bet negali patarti tylėti apie tai, apie ką liudytojas privalo kalbėti. Advokato stiprybė tokioje situacijoje yra pakeisti liudytojo statusą į kitą, tarkime spec. liudytojo. Specialusis liudytojas turi teisę atsisakyti duoti parodymus.

Įtariamasis – visiškai kita teisinė padėtis. Jis dažnu atveju yra sulaikomas, jam pareiškiamas įtarimas padarius konkretų nusikaltimą. Jis turi absoliučią konstitucinę teisę tylėti apie viską – tai negali būti vertinama prieš jį. Jis neatsako už melagingus parodymus, nors meluoti dažniausiai yra bloga taktika. Advokatas aktyviai jį gina ir gali patarti visiškai tylėti iki tol, kol bus išanalizuota visa turima informacija.

Jei jus sulaikė ar pakvietė į policiją, veikite metodiškai, o ne emociškai. Pirmiausia nustatykite savo statusą – ar esate įtariamasis, ar liudytojas. Jei neaišku, klauskite tiesiogiai: „Koks mano procesinis statusas? Ar aš esu įtariamasis, ar liudytojas?". Nepriklausomai nuo atsakymo, turite teisę į advokato pagalbą – tik jo vaidmuo ir jūsų teisės skirsis priklausomai nuo statuso.

Jei esate įtariamasis, naudokitės teise tylėti iki pokalbio su advokatu. Tai nėra kaltės pripažinimas ar bėgimas nuo atsakomybės – tai jūsų konstitucinė teisė, skirta apsaugoti save nuo klaidų darymo. Jei esate liudytojas, vis tiek pasitarkite su advokatu prieš duodami parodymus. Jis padės suprasti, apie ką galite tylėti, kaip formuluoti atsakymus, kad nepakenktumėte sau, kaip elgtis, jei pokalbio metu jūsų statusas keistųsi.

Neskubėkite pasirašyti dokumentų. Skaitykite atidžiai kiekvieną sakinį, kiekvieną formuluotę. Jei kažkas neaišku – klauskite, prašykite paaiškinti, reikalaukite laiko pagalvoti. Jei nesutinkate su tuo, kas parašyta – rašykite pastabas prieš pasirašydami. Atminkite, kad jūsų parašas po dokumentu reiškia sutikimą su viskuo, kas jame parašyta, todėl geriau užtrukti ir perskaityti, nei vėliau aiškintis teisme.

Kritinės situacijos, kai advokatas būtinas nedelsiant, yra kelios. Pirmiausia – įtarimo pareiškimas, kai oficialiai tampate įtariamuoju. Nuo šio momento prasideda tikrasis baudžiamasis procesas su visomis pasekmėmis. Advokatas turi dalyvauti šiame procese, kad galėtų iškart reaguoti į pažeidimus, kontroliuoti proceso teisėtumą. Antra – pirmoji apklausa, nesvarbu, ar kaip įtariamojo, ar kaip liudytojo. Būtent čia daromos lemtingos klaidos, duodami prieštaringi parodymai, atskleidžiama per daug informacijos. Trečia – krata jūsų namuose ar darbo vietoje. Advokatas kontroliuos, ar krata vykdoma teisėtai, ar neviršijamos jos ribos, ar tinkamai fiksuojami paimami daiktai.

Sulaikymas ar kvietimas į policiją nėra pasaulio pabaiga, bet tai momentas, kuris gali pakeisti visą jūsų gyvenimą. Pirmosios valandos yra kupinos teisinių spąstų ir pavojų, kurių nepastebėsite be profesionalios pagalbos. Internete perskaitytas straipsnis, draugų patarimai ar televizijos serialų žinios neatstos realios teisinės pagalbos. Kiekviena situacija yra individuali, su savo aplinkybėmis, rizikomis ir galimybėmis.

Jei jus sulaikė, jei gavote kvietimą į apklausą, jei bijote, kad galite būti sulaikytas – nedelskite. Skambinkite Advocati.lt kontoros bendruoju telefono numeriu nedelsiant. Mūsų baudžiamosios teisės advokatai įvertins jūsų situaciją, parengs gynybos strategiją, apsaugos nuo kritinių klaidų. Tai nėra silpnumo ar kaltės pripažinimas – tai racionalus žingsnis apsaugoti savo teises, laisvę ir ateitį. Atminkite, kad valstybė tyrimui skiria prokurorų, tyrėjų komandas, ekspertus. Kodėl jūs turėtumėte likti vienas šioje nelygoje situacijoje? Baudžiamasis procesas nėra vieta heroizmui ar eksperimentams. Tai teisinis mechanizmas, kuris veikia pagal griežtas taisykles, o kas jas išmano – turi pranašumą.