Laiduotojo asmenybė baudžiamajame procese: ką svarbu žinoti siekiant tinkamai pasiruošti teismui

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas išsiskiria iš kitų baudžiamosios teisės priemonių vienu ypatingu elementu – trečiojo asmens, laiduotojo, įtraukimu į baudžiamojo teisinio santykio struktūrą. Skirtingai nuo tradicinio nuteisimo modelio, kai santykis yra tarp valstybės ir nusikaltusio asmens, čia atsiranda papildoma veikianti asmenybė, kuri prisiima tam tikrą atsakomybę už kaltininko būsimą elgesį ir įsipareigoja daryti jam teigiamą įtaką. Šis elemento įtraukimas nėra formalumas ar techninis procesinis aspektas – priešingai, būtent nuo laiduotojo figūros tinkamumo ir jo realių galimybių atlikti auklėjamąsias funkcijas labai dažnai priklauso, ar teismas apskritai pritars atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymui.

Baudžiamojo kodekso keturiasdešimtojo straipsnio pirmojoje ir trečiojoje dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo, turi savarankišką ir labai svarbią reikšmę visos procedūros kontekste. Šios sąlygos konstatavimas negali būti paviršutiniškas, formalus ar pagrįstas vien teigiama charakteristika iš darbovietės. Teismų praktika aiškiai rodo, kad sprendimas dėl laiduotojo tinkamumo reikalauja nuodugnaus visų reikšmingų aplinkybių tyrimo ir motyvuoto įvertinimo, o klaidos šiame etape dažnai lemia tai, kad net ir esant kitoms būtinoms sąlygoms, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės tampa neįmanomas.

Asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, baudžiamojo įstatymo taikymo prasme laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Ši formuluotė, nors ir atrodo pakankamai aiški, praktikoje kelia daugybę interpretacijos klausimų. Pripažįstant asmenį vertu pasitikėjimo ir galinčiu būti laiduotoju, teismas turi atsižvelgti į asmenines laiduotojo savybes, jo veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į charakteristikas ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas. Šis daugiapakopis vertinimas reiškia, kad teismas negali apsiriboti tiesiog konstatavimu, jog laiduotojas yra nepriekaištingos reputacijos žmogus – būtina įsigilinti į tai, kaip šis žmogus siejasi su kaltininku, kokį autoritetą jam turi ir kokias objektyvias galimybes kontroliuoti bei veikti jo elgesį ateityje.

Pirmiausia svarbu suprasti, kad pilnametystė yra minimali, bet būtina sąlyga. Nepilnametis asmuo, nepaisant to, kokius glaudžius ryšius jis palaikytų su kaltininku, negali būti laiduotoju dėl savo paties teisinio statuso – nepilnametis pats dar yra besiformuojanti asmenybė, kuriai taikomi specialūs teisinio reguliavimo principai. Tačiau vien pilnametystės nepakanka – laiduotojas turi būti brandi, savarankiška asmenybė, gebanti prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kito asmens poelgius tam tikra prasme. Brandumas čia suprantamas ne tik kaip amžius, bet kaip gyvenimo patirtis, susiformavusi vertybių sistema, gebėjimas kritiškai vertinti situacijas ir veikti kaip moralinis autoritetas kitam asmeniui.

Teismų praktika pabrėžia, kad laiduotoju gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Šis akivaizdumas nėra subjektyvus teismo įspūdis, bet objektyviais duomenimis pagrįsta išvada. Teismas privalo išsiaiškinti konkrečias aplinkybes, kurios leidžia daryti tokią išvadą – pavyzdžiui, kokie santykiai sieja laiduotoją ir kaltininką, kaip dažnai jie bendrauja, ar kaltininkas laikosi laiduotojo nuomonės svarbiose gyvenimo situacijose, ar yra buvę atvejų, kai laiduotojas sėkmingai paveikė kaltininko elgesį, ar kaltininkas gerbia ir pripažįsta laiduotojo autoritetą. Visa ši informacija paprastai atsiskleidžia laiduotojo apklausos teismo posėdyje metu, kai teismas gali užduoti tikslius klausimus ir įvertinti ne tik tai, ką laiduotojas sako, bet ir kaip jis tai sako – ar nuoširdžiai, ar tiki savo galimybėmis, ar supranta situacijos rimtumą.

Ypač svarbus aspektas yra laiduotojo požiūris į kaltininko padarytą nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad sprendžiant dėl laiduotojo tinkamumo, turi būti išsiaiškintas jo požiūris į kaltininko padarytą veiką, taip pat laiduotojas turi nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui. Jei laiduotojas nekritiškai vertina kaltininko elgesį, stengiasi jį pateisinti, ieško priežasčių nukrypimui nuo įstatymo, mažina veikos pavojingumą ar netgi ginčija, kad tai buvo nusikaltimas, tokia pozicija aiškiai rodo, jog šis asmuo neturės realios galimybės daryti teigiamą auklėjamąjį poveikį. Kaip galima tikėtis, kad laiduotojas padės kaltininkui suprasti padarytos veikos klaidingumą ir išvengti panašių poelgių ateityje, jei pats laiduotojas nemato šiuose veiksmuose nieko blogo?

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra bylų, kai būtent dėl laiduotojo nekritinės pozicijos teismas atsisakė pripažinti jį tinkamu. Pavyzdžiui, kai antstolis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus siekdamas asmeninės turtinės naudos, o Antstolių rūmų vadovybė pateikė labai palankią jo charakteristiką, tačiau nei prašyme, nei apklausos metu neužsiminė apie tai, kad jo veika padarė žalos antstoliams kaip institucijai ir turėjo sukelti kritišką požiūrį. Antstolių rūmų prezidiumo pirmininkė patvirtino, kad prašymą dėl laidavimo palaiko, žinanti, kuo asmuo kaltinamas, tačiau savo požiūrio į jo padarytą veiką neatskleidė, veikos pavojingumo nevertino. Tokia situacija lėmė kasacinės instancijos teismo išvadą, kad laidavimo klausimas buvo tiriamas paviršutiniškai, atsietai nuo veikos ypatybių ir laiduotojo galimybių realiai įgyvendinti auklėjamąsias funkcijas.

Panašiai, kai kyšio davėjo laiduotojas pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog kaltininkas yra pažįstamas kaip sąžiningas, doras, atsakingas darbuotojas, bet visiškai neužsiminė apie konkretų padarytą nusikaltimą, jo aplinkybes, padarinius ir savo, kaip laiduotojo, supratimą apie šios veikos pavojingumą, teismas pagrįstai suabejojo tokio laiduotojo tinkamumu. Formaliai teigiama charakteristika negali pakeisti esminio reikalavimo – laiduotojas turi suprasti, už ką jis laiduos, ir turėti aiškią poziciją, kaip jis ketina užtikrinti, kad kaltininkas ateityje laikytųsi įstatymų. Deklaratyvūs pareiškimai, kad laiduotojas „įsitikinęs, jog šis asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų" be jokių konkrečių argumentų ir veiksmų plano, teismų vertinami kaip nepakankami.

Kitas esminis aspektas yra laiduotojo gebėjimas paaiškinti, kokią objektyviai teigiamą įtaką jis gali daryti kaltininkui. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai laiduotojas teigia turintis autoritetą ir galimybę veikti kaltininką, tačiau negeba paaiškinti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis tai ketina daryti. Bendri pareiškimai apie tai, kad „bus kalbama", „bus kontroliuojamas elgesys", „bus stebima" yra per daug abstraktūs. Teismas tikisi išgirsti konkretesnių planų – pavyzdžiui, kad laiduotojas ketina reguliariai bendrauti su kaltininku, domėtis jo kasdienybe, esant reikalui kištis į sprendimų priėmimo procesą, aptarti pavojingas situacijas, turėti galimybę užkirsti kelią neblaivumui ar kitiems rizikos veiksniams. Būtent šis konkretumas rodo, kad laiduotojas ne formaliai sutinka prisiimti atsakomybę, o tikrai supranta, ką tai reiškia praktiškai.

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių klausimų – ar giminaičiai, ypač artimieji, automatiškai yra tinkami laiduotojai? Atsakymas nėra vienareikšmis. Viena vertus, artimi giminystės ryšiai – tėvai, sutuoktiniai, broliai ar seserys – natūraliai reiškia glaudžius emocinius ryšius, kasdienį bendravimą, susirūpinimą vienas kitu ir dažnai autoritetą. Šeimos nariai paprastai pažįsta kaltininką geriausiai, supranta jo silpnybes ir stiprybes, gali pastebėti ankstyvus įspėjamuosius signalus, kad asmuo vėl artėja prie pavojingų sprendimų. Šia prasme šeimos nariai gali būti natūralūs ir efektyvūs laiduotojai. Kita vertus, pernelyg artimi ryšiai kartais tampa trukdžiu – šeimos narys gali būti per daug emociškai įsitraukęs, negebėti objektyviai vertinti situacijos, nenorėti konfrontuoti su artimuoju, kai pastebima negatyvi elgesio kaita. Be to, ekonominis priklausomumas, bendras namų ūkis, finansiniai įsipareigojimai gali lemti, kad šeimos narys kaip laiduotojas neturės pakankamos nepriklausomybės priimti griežtus sprendimus, jei tai taps būtina.

Teismų praktikoje yra konkrečių pavyzdžių, kai sutuoktinė buvo pripažinta netinkama laiduotoja būtent dėl to, kad ji pati buvo materialiai priklausoma nuo sutuoktinio, neturėjo pajamų, ir tai galėjo neleisti jai prieštarauti jo priimtiems sprendimams. Pavyzdžiui, kai sutuoktinis vairavo neblaivus, žmona buvo kartu automobilyje ir net nevairavo, nors turėjo galimybę, o tiesiog leido neblaiviam sutuoktiniui sėsti prie vairo. Tokia situacija aiškiai parodė, kad ji neturi pakankamai ryžto ar galimybių veikti sutuoktinio sprendimus. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad jos požiūris į eismo saugumą buvo labai neatsakingas ir atsainus, todėl ji pati negali būti tinkamas pavyzdys ir autoritetas asmeniui, kuris pažeidė kelių eismo taisykles. Šis atvejis gerai iliustruoja, kaip teismas vertina ne tik formalius ryšius, bet ir realias aplinkybes, kurios atskleidžia laiduotojo objektyvias galimybes atlikti savo funkcijas.

Svarbi aplinkybė yra ir tai, kokie faktiniai santykiai sieja laiduotoją ir kaltininką ne formaliai, o realiame gyvenime. Galimybę daryti teigiamą įtaką paprastai paneigia tai, kad laiduotojas ir kaltininkas nėra saistomi tvirtais asmeniniais ryšiais, susitinka retai, bendrauja nereguliariai, jų nesieja glaudūs santykiai. Baudžiamojo kodekso keturiasdešimtojo straipsnio nuostatos nereikalauja, kad laiduotojas gyventų kartu su kaltininku arba jo darbinė veikla būtų panaši į kaltininko, tačiau praktiškai efektyvus auklėjamasis poveikis galimas tik tuo atveju, kai laiduotojas ir kaltininkas palaiko reguliarius, artimus santykius. Jei šie asmenys susitinka kartą per kelis mėnesius, gyvena skirtinguose miestuose, neturi bendros kasdienybės, nedalyvauja vienas kito gyvenime kasdien, sunku įsivaizduoti, kaip laiduotojas galėtų laiku pastebėti negatyvias tendencijas kaltininko elgesyje ir reaguoti į jas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nagrinėjęs bylą, kurioje nuteistasis ir laiduotoja nebuvo saistomi tvirtais asmeniniais ryšiais, kartu negyveno, susitikdavo retai, bendraudavo nereguliariai, jų nesiejo glaudus tarpusavio ryšis. Teismas konstatavo, kad perdavus nuteistąjį laiduotojos atsakomybei pagal laidavimą, ji neturės pakankamos įtakos, kad nuteistasis daugiau nebenusikalstų. Būtent toks įvertinimas nusistovėjusių bendravimo ypatumų leido teismui padaryti išvadą apie prielaidų laidavimui nebuvimą. Tai reiškia, kad net jei laiduotojas turi puikią charakteristiką, yra neteistas, gerai žinomas visuomenėje, bet neturi realaus, kasdienio kontakto su kaltininku, tokia aplinkybė gali tapti nepaneigiamu kliuviniu pripažinti jį tinkamu laiduotoju.

Teismų praktikoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, ar laiduotojas objektyviai pajėgus atlikti auklėjamąsias funkcijas, atsižvelgiant į amžių, pareigas, gyvenimo patirtį. Yra atvejų, kai jaunesnis sūnus siūlomas kaip laiduotojas vyresniam tėvui. Tokia situacija kelia pagrįstų klausimų – ar jaunesnis, mažiau patyręs asmuo gali būti autoritetas brandžiam, gyvenimo patirties turinčiam asmeniui? Teismų praktikoje konstatuota, kad nors suaugusį sūnų ir tėvą sieja artimi giminystės ryšiai, tačiau didelis amžiaus skirtumas ir tai, kad sūnus turi mažesnę gyvenimo patirtį, objektyviai neleidžia jam būti tėvo autoritetu ir daryti jam realią teigiamą įtaką. Tėvas, turėdamas dešimtmečius darbo patirties, tam tikras pareigas ar profesiją, veikiausiai nepriims jaunesnio sūnaus nurodymų ar įspėjimų kaip autoritetingų. Tokiais atvejais amžiaus ir patirties hierarchija tampa svarbiu veiksniu, kurį teismas įvertina.

Panašiai yra, kai kalbama apie kolegų ar bendradarbių laidavimą. Jei laiduotojas ir kaltininkas dirba toje pačioje įstaigoje, bet laiduotojas nėra tiesioginis vadovas ar neturi formalių įgaliojimų kontroliuoti kaltininko veiklą, jo galimybės daryti realią įtaką darbo santykių kontekste tampa ribotos. Dar sudėtingiau, kai laiduotojas yra žemesnėse ar lygiavertėse pareigose – tokiu atveju neaišku, kokiu pagrindu jis galėtų daryti auklėjamąjį poveikį profesinės veiklos srityje. Teismų praktika rodo, kad ypač kalbant apie profesinius nusikaltimus, korupciją, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, laiduotojo parinkimas yra itin jautrus klausimas. Kai valstybės tarnautojas ar advokatas padaro nusikaltimą vykdydamas profesinę veiklą, klausimas, ar kolega ar net tiesioginis vadovas galės realiai užkirsti kelią panašiems pažeidimams ateityje, tampa itin problematiškas.

Būtent šiame kontekste kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismams būtina apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui baudžiamojo kodekso nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens priežiūrą, teigiamos įtakos darymą. Tačiau jei kaltininkas yra visiškai savarankiška, brandi asmenybė, turinti aiškią vertybių sistemą, didelę gyvenimo patirtį, aukščiausias pareigas, profesionalą patirtį, klausimas, ar tokiam asmeniui apskritai reikalingas laiduotojas tradicine prasme, tampa aktualus. Advokatas, kuris turi dešimtmečius profesinės praktikos, valstybės tarnautojas, einantis aukštas pareigas, verslo vadovas, atsakingas už dešimtis darbuotojų – tokie asmenys yra subrendę asmenybės, savarankiškai priimantys sudėtingus sprendimus, todėl tikėtis, kad kažkas iš jų artimųjų ar kolegų galės jiems daryti auklėjamąjį poveikį profesinėje srityje, kelia abejonių.

Teismų praktikoje konstatuota, kad asmenys, einantys aukštas pareigas teisėsaugos institucijose, pavyzdžiui, policijos viršininkai ar komis arų darbuotojai, pagal savo profesijos pobūdį turėtų būti nepriekaištingos reputacijos, laikytis aukščiausių etikos standartų ir be jokio papildomo auklėjamojo poveikio susilaikyti nuo nusikalstamų veikų. Jiems yra iškelti ne tik bendrieji reikalavimai būti nepriekaištingos reputacijos, bet nustatyti ir specialūs apribojimai priimant į tarnybą. Esant tokiam teisiniam statutinio valstybės tarnautojo statuso reglamentavimui, tokie asmenys be jokio papildomo poveikio privalo laikytis įstatymų ir nedaryti nusikalstamų veikų. Todėl jų padaryti nusikaltimai rodo ne brandos stoką, o sąmoningą pasirinkimą pažeisti savo profesines pareigas, ir laidavimo instituto taikymas tokiais atvejais kelia pagrįstų abejonių dėl jo tikslingumo ir efektyvumo.

Dar vienas svarbus aspektas – ar laiduotojas pats neturi teisės pažeidimų istorijos. Teismų praktikoje administracinio baustumo buvimas nėra absoliuti aplinkybė, paneigianti laiduotojo tinkamumą – kiekvienu atveju vertinama padarytų administracinių nusižengimų esmė, jų ryšys su kaltininko padarytu nusikaltimu, laikotarpis. Tačiau jei laiduotojas pats turi gana daug administracinių nuobaudų, ypač už panašaus pobūdžio pažeidimus kaip ir kaltininko nusikaltimas, tai kelia pagrįstų klausimų – kaip asmuo, kuris pats nesilaikė įstatymų, gali mokyti kitus juos laikytis? Pavyzdžiui, kai kaltininkas nuteistas už vairavimą neblaiviam, o jo laiduotojas pats turi keletą administracinių nuobaudų už kelių eismo taisyklių pažeidimus, įskaitant vairavimą neblaiviam, tai aiškiai rodo, kad toks laiduotojas negali būti tinkamas pavyzdys ir autoritetas eismo saugumo srityje.

Praktikoje pasitaiko ir priešinga situacija – kai laiduotojas ne tik neturi jokių teisės pažeidimų, bet yra ypač gerbiamas visuomenės narys, užimantis atsakingas pareigas, turintis aukštąjį išsilavinimą, aktyviai užsiimantis visuomenine veikla. Tokiais atvejais formalūs kriterijai visiškai įvykdomi, tačiau teismas vis tiek privalo įvertinti realias galimybes daryti įtaką. Pavyzdžiui, jei laiduotoja yra psichologė, turinti puikią charakteristiką, bet kaltininkas yra suaugęs, savarankiškai gyvenantis vyras, kuris su šia psichologe nesikonsultuoja dėl savo gyvenimo sprendimų ir nepalaiko kasdienio kontakto, vien profesija ir charakteristika neužtikrina realaus poveikio galimybių.

Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties baudžiamojo kodekso nustatytiems reikalavimams, teismas taip pat turi apibrėžti, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius. Tai reiškia, kad negalima šabloniškai taikyti tų pačių kriterijų visose bylose – kiekviena situacija yra unikali. Pavyzdžiui, kai kalba eina apie jauną žmogų, kuris pirmą kartą padarė neatsargų nusikaltimą, tėvų kaip laiduotojų pasirinkimas gali būti visiškai logiškas ir efektyvus. Tėvai pažįsta savo vaiką nuo gimimo, supranta jo charakterį, gali užtikrinti kasdienį bendravimą, kontrolę, paramą. Visai kitaip atrodo situacija, kai brandus, daugiau nei keturiasdešimties metų vyras, turintis savo šeimą, profesiją, ilgametę darbo patirtį, padaręs tyčinį nusikaltimą profesinėje srityje, siūlo savo senelį kaip laiduotoją. Tokiu atveju klausimas, ar senelis objektyviai galės suprasti jo profesinės veiklos niuansus ir daryti realią įtaką, tampa pagrįstas.

Galiausiai, labai svarbu, kad laiduotojas suprastų jo prisiimamos atsakomybės pobūdį. Laidavimas nėra formalus dokumentas, kurį pasirašius jau nieko nebelieka daryti. Priešingai, tai yra aktyvus įsipareigojimas nuolat domėtis kaltininko gyvenimu, reaguoti į negatyvias tendencijas, prireikus konfrontuoti su juo, kreiptis pagalbos į atitinkamas institucijas, jei situacija tampa nekontroliuojama. Laiduotojas turi būti pasiruošęs, kad tai gali reikšti įtempimų tarpusavio santykiuose, ginčų, netgi konflikto. Ne kiekvienas asmuo, net ir turintis geriausius ketinimus, yra psichologiškai pasiruošęs atlikti tokias funkcijas. Teismo pateikiami klausimai laiduotojui apklausos metu ir turėtų atskleisti, ar asmuo supranta šių įsipareigojimų apimtį ir yra pasiruošęs juos realiai įgyvendinti.