Naudotų automobilių rinka: kodėl vokiškas pardavimo manevras „EXPORT ONLY“ tampa ir Lietuvos realybe

Lietuvos teisinėje ir socialinėje sąmonėje pamažu bręsta fundamentalus lūžis, ypač ryškiai pastebimas viename didžiausių, ekonomiškai reikšmingiausių ir emociškai jautriausių rinkos segmentų – naudotų automobilių prekyboje. Ilgus dešimtmečius ši sritis priminė savotiškus laukinius vakarus, kur pamatinis, nors ir nerašytas, principas buvo romėnų teisės klasikų suformuluotas caveat emptor – „tegul pirkėjas būna atsargus“. Pirkėjo asmeninis įžvalgumas, techninės žinios, gebėjimas pasitelkti į pagalbą labiau patyrusį draugą ar tiesiog sėkmė buvo laikomi vieninteliais saugikliais. Gebėjimas atskirti techniškai tvarkingą transporto priemonę nuo apgaulingai pateiktos, po blizgiu kėbulu paslėptos problemų saujos buvo laikomas ne pardavėjo atsakomybės, o pirkėjo kompetencijos klausimu. Tikrai taip - prisiminkime istorijas, kai pirkėjas jausdavosi esąs kvailys ir net gėdindavosi draugams pasakyti, kad nusipirko “triperi”. Tačiau laikai keičiasi, o su jais – ir visa teisinė sistema. Europos Sąjungos teisės normų integracija, didėjantis visuomenės teisinis raštingumas ir, svarbiausia, nacionalinių teismų formuojama vis nuoseklesnė praktika vis garsiau ir aiškiau taria, kad pardavėjas, ypač jei jis veikia kaip verslininkas, negali tiesiog „nusimesti“ atsakomybės už parduodamos prekės kokybę, net jei ta prekė – dešimties ar penkiolikos metų senumo automobilis, nuriedėjęs šimtus tūkstančių kilometrų. Šiandien mes matome ne pavienius, atsitiktinius ginčus, o ryškėjančią sisteminę tendenciją, kuri verčia sunerimti daugelį naudotų automobilių prekeivių, pripratusių prie senosios tvarkos, ir tuo pat metu suteikia realios vilties bei teisinių įrankių ne vienam nusivylusiam pirkėjui. Tai, kas anksčiau atrodė kaip nerealūs, įžūlūs ar nuo realybės atitrūkę pirkėjų reikalavimai, dabar įgauna tvirtą teisinį pagrindą, o dešimtmečius kartoti pasiteisinimai, tokie kaip „aš pats nežinojau, tik parvariau mašiną iš aikštelės“, „už tokią kainą stebuklų nebūna“, „mašina dėvėta, ne nauja“ ar „tegul perka naują iš salono“, teismų salėse praranda savo svorį ir vis dažniau atsimuša į griežtą teismų praktiką.

Visos šios transformacijos esmė slypi teisiniame reiškinyje, kurį privalome įvardyti kaip vartojimo pirkimo-pardavimo santykį ir iš jo kylančią privalomąją, imperatyvią pardavėjo atsakomybę už prekės trūkumus, dažnai supaprastintai vadinamą įstatymine kokybės garantija. Tai nėra kažkoks naujai sukurtas ar Lietuvos teisinei sistemai svetimas institutas. Priešingai, jo filosofinės ir teisinės šaknys glūdi fundamentaliuose vartotojų teisių apsaugos principuose, kurie Europos mastu buvo pradėti sistemingai diegti dar praėjusio amžiaus pabaigoje, siekiant suvienodinti bendrosios rinkos sąlygas ir, svarbiausia, užtikrinti aukštą apsaugos lygį silpnesniajai sandorio šaliai – vartotojui. Teisės aktų leidėjo logika čia yra nepaprastai aiški: santykyje tarp profesionalaus pardavėjo (verslininko) ir eilinio piliečio (vartotojo) egzistuoja prigimtinis disbalansas. Verslininkas turi daugiau informacijos apie prekę, geresnes galimybes ją patikrinti, daugiau patirties ir ekonominės galios. Vartotojas, net ir būdamas apdairus, dažnai neturi specialiųjų žinių, reikalingų sudėtingo techninio įrenginio, tokio kaip automobilis, būklei visapusiškai įvertinti. Būtent šiai informacijos asimetrijai ir galios disbalansui kompensuoti ir buvo sukurtos vartotojų teises ginančios normos. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, šie principai, įtvirtinti ES direktyvose, tapo neatsiejama nacionalinės teisės dalimi. Civiliniame kodekse įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios daiktų kokybę ir pardavėjo atsakomybę, nėra vien deklaratyvios frazės. Jos turi realią galią ir vis dažniau pritaikomos praktikoje. Istoriškai žvelgiant, šis perėjimas nuo „pirkėjo rizikos“ modelio prie „pardavėjo atsakomybės“ modelio yra civilizuotos, brandžios rinkos ekonomikos ženklas. Teisinis reguliavimas evoliucionavo nuo pozicijos, kad abi sutarties šalys yra lygiavertės ir gali laisvai susitarti dėl bet kokių sąlygų, iki supratimo, kad tam tikruose santykiuose laisvė turi būti ribojama, siekiant apsaugoti viešąjį interesą ir teisingumą. Būtent todėl buvo sukurtos imperatyvios normos, kurių šalys negali pakeisti ar panaikinti savo susitarimu, net jei pirkėjas pirkimo-pardavimo sutartyje dešimt kartų pasirašytų po sakiniais „pretenzijų dėl automobilio būklės neturiu“, „su visais esamais ir galimais trūkumais susipažinau ir sutinku“, “dėl visko kaltas tik pirkėjas, tai yra aš”, “prižadu į teismą nesikreipti”.

Probleminės situacijos, kuriose šios teisinės žinios tampa gyvybiškai svarbios, kyla kone kasdien ir paliečia tūkstančius žmonių. Įsivaizduokime tipišką, iki skausmo pažįstamą scenarijų. Pilietis, (išgalvotu vardu, kurio taip ir nesugalvojome), ilgai taupęs ar paėmęs paskolą, sukaupęs tam tikrą, jam reikšmingą, sumą pinigų, nusprendžia įsigyti naudotą automobilį. Jis praleidžia savaites naršydamas skelbimų portalus, kol galiausiai randa patrauklų variantą pas asmenį, kuris užsiima nuolatine automobilių prekyba. Ir čia slypi pirmasis esminis niuansas: teisine prasme „verslininku“ laikomas ne tik oficialiai įregistruotas juridinis asmuo su automobilių aikštele ir ofisiuku, bet ir bet kuris fizinis asmuo, kurio veikla yra nuolatinė, pasikartojanti ir ja siekiama ekonominės naudos. Teismų praktika aiškiai formuoja poziciją, kad net ir vieną ar du automobilius per mėnesį iš Europos atsigabenantis ir Lietuvoje parduodantis asmuo, neturintis individualios veiklos pažymėjimo ar įmonės, vis tiek bus laikomas verslininku, kuriam taikomi aukštesni profesionalumo, atidumo ir atsakomybės standartai. Taigi, mūsų pirkėjas apžiūri automobilį, pardavėjas jį giria, tikina, kad „variklis kaip laikrodis, važiuoklė nebilda, aparatas vertas dėmesio“. Atliekamas bandomasis važiavimas, galbūt net atliekama patikra servise, kur mechanikas atlieka standartinę, tačiau paviršutinišką apžiūrą. Viskas atrodo gerai. Sudaroma standartinė pirkimo-pardavimo sutartis, sumokami pinigai. Tačiau praėjus mėnesiui ar dviem, kai euforija dėl naujo pirkinio atslūgsta, paaiškėja tikroji realybė: automatinė pavarų dėžė pradeda smūgiuoti ir galiausiai įjungia avarinį režimą, iš variklio sklinda pašaliniai garsai, rodantys artėjančią grandinės keitimo ar net kapitalinio remonto būtinybę, arba, kaip itin dažnai nutinka, korozijos pažeisti dugno elementai, meistriškai paslėpti po šviežiu apsauginės antikorozinės smalos sluoksniu, ima lįsti į dienos šviesą. Pirkėjas, patyręs ne tik finansinį, bet ir moralinį smūgį, kreipiasi į pardavėją, tačiau išgirsta standartinį, šaltą atsakymą: „Ko tu nori, mašina sena, aš pats visko nežinojau, čia tavo problema, daryk ką nori“. Čia ir susiduria du pasauliai: pirkėjo, kuris jaučiasi apgautas ir įsigijęs prastą, savo funkcijos neatliekantį daiktą, ir pardavėjo, kuris nuoširdžiai arba apsimestinai tiki, kad jo atsakomybė baigėsi gavus pinigus ir perdavus raktelius. Norime pažymėti, kad iki šių dienų, daugybė naudotų automobilių prekeivių nuoširdžiai tuo tiki.

Atsidūrus šioje aklavietėje ir turi įsijungti teisinis mechanizmas, kurį privalo išmanyti abi pusės (pirkėjai ir pardavėjai). Pardavėjas atsako už bet kokį daikto neatitikimą sutarčiai, kuris egzistavo jo perdavimo momentu, net jei tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Įstatymas nustato bendrą dvejų metų terminą, per kurį pirkėjas gali pareikšti reikalavimus dėl prekės trūkumų. Tačiau naudotoms prekėms taikoma specifinė taisyklė, įtvirtinta Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 3 dalyje, kuri teigia: Pardavėjas ir vartotojas gali susitarti dėl trumpesnio, negu nustatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, pardavėjo atsakomybės už naudotas prekes termino, tačiau šis terminas negali būti trumpesnis negu vieneri metai.“ Tai yra imperatyvi norma, reiškianti, kad bet koks bandymas pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyti trumpesnį nei vienerių metų terminą ar apskritai panaikinti pardavėjo atsakomybę yra niekinis ir negalioja. Pardavėjo argumentas, kad jis „ne rentgenas“ ir negali peršviesti kiekvieno variklio mazgo, teisiškai yra silpnas. Profesionaliam pardavėjui keliama pareiga ne tik žinoti, ką jis parduoda, bet ir aktyviai siekti šių žinių – atlikti nuodugnią diagnostiką, patikrinti pagrindinių sistemų būklę ir, kas svarbiausia, tinkamai bei išsamiai informuoti pirkėją apie visus esamus trūkumus. Jei pardavėjas to nepadaro, jis prisiima riziką, kad pirkėjas, aptikęs paslėptą defektą, turės teisę reikalauti neatlygintinai pašalinti trūkumus, sumažinti kainą arba net nutraukti sutartį ir grąžinti visą sumokėtą sumą.

Žinant šiuos teisinius pagrindus, pirkėjas, susidūręs su problema, turėtų imtis nuoseklių ir apgalvotų veiksmų. Pirmasis žingsnis, aptikus defektą, yra ne panikuoti ar skambinti pardavėjui su kupinais emocijų priekaištais, kas praktikoje tikrai dažnai būna ir užprogramuoja konfliktą nuo pat pokalbio pradžios, o formalizuoti situaciją. Nepavykus draugiškai susitarti su pardavėju, reikėtų kreiptis į nepriklausomą bei sertifikuotą automobilių servisą ir gauti rašytinę išvadą, kurioje būtų konstatuotas gedimo pobūdis, galima jo atsiradimo priežastis ir preliminarus remonto kaštų įvertinimas. Idealiu atveju, ekspertas galėtų nurodyti, ar gedimas yra staigus, atsiradęs dėl netinkamos eksploatacijos, ar vis dėlto tai yra ilgalaikio proceso, prasidėjusio dar iki automobilio įsigijimo, pasekmė. Turint šį dokumentą, reikia parengti rašytinę pretenziją pardavėjui. Joje turi būti aiškiai nurodytos aplinkybės, suformuluotas konkretus reikalavimas (pvz., reikalauju per 14 dienų neatlygintinai pašalinti nurodytą variklio gedimą arba sumažinti automobilio kainą X suma) ir pridėta serviso išvados kopija. Pretenziją būtina įteikti taip, kad liktų įrodymas apie jos gavimą – pavyzdžiui, registruotu paštu su įteikimo pranešimu. Jei pardavėjas į pretenziją nereaguoja arba atsisako tenkinti reikalavimus, pirkėjas turi dvi galimybes: kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri siūlo neteisminį ginčų sprendimo būdą, arba tiesiai į teismą su ieškiniu. Teismų praktika rodo, kad turint svarius įrodymus, jog defektas buvo paslėptas ir egzistavo pirkimo metu, pirkėjo šansai laimėti bylą yra labai dideli.

Iš kitos pusės, sąžiningas pardavėjas, išmanantis teisinį reguliavimą, taip pat gali ir privalo imtis priemonių, kad apsaugotų save nuo nepagrįstų pretenzijų ir teisinių ginčų. Lengvo kelio, kaip visiškai „nusikratyti“ atsakomybės, nėra, ir tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl matome brangstančius naudotus automobilius Lietuvos rinkoje. Puikus pavyzdys, su senomis pardavėjų atsakomybės tradicijomis yra Vokietija: šioje šalyje vietiniam pirkėjui skirti automobiliai yra pastebimai brangesni, nes į jų kainą jau būna įskaičiuoti patikros, paruošimo ir garantinių įsipareigojimų kaštai. Lietuvoje rinka pamažu juda ta pačia kryptimi. Visi pigesni, abejotinos būklės variantai anksčiau ar vėliau bus vis dažniau žymimi užrašu „EXPORT ONLY“, kuris teisine kalba reiškia sandorį tarp dviejų verslo subjektų, kuriam vartotojų teisių apsaugos taisyklės netaikomos.

Norintis veikti Lietuvos rinkoje pardavėjas-verslininkas turi du sudėtingesnius, bet teisiškai patikimus kelius. Pirmasis – maksimalus skaidrumas ir detalus informavimas. Užuot slėpus trūkumus, juos reikia atskleisti. Prieš parduodant automobilį, ypač brangesnį, verta investuoti į išsamią patikrą autorizuotame servise, apimančią ne tik važiuoklę ir stabdžius, bet ir variklio kompresijos matavimą, išmetamųjų dujų analizę, pavarų dėžės veikimo patikrą. Visi patikros metu nustatyti defektai, net ir menkiausi, turi būti surašyti į atskirą dokumentą – automobilio būklės aktą. Šis aktas turi tapti neatsiejama pirkimo-pardavimo sutarties dalimi, o sutartyje pirkėjas savo parašu privalo patvirtinti, kad su nurodytais trūkumais buvo supažindintas, jų pagrindu jam galbūt buvo pritaikyta nuolaida ir dėl šių konkrečių, atskleistų defektų ateityje pretenzijų jis nereikš. Toks kelias apsaugo pardavėją nuo atsakomybės už tuos trūkumus, apie kuriuos pirkėjas žinojo, tačiau neapsaugo nuo kitų, paslėptų defektų, kurie galėjo išryškėti vėliau.

Antrasis, kur kas inovatyvesnis ir kol kas menkai praktikuojamas kelias, yra prekyba viešuose aukcionuose. Civilinio kodekso 6.350¹ straipsnis, apibrėžiantis vartojimo sutarčių taikymo ribas, numato, kad šio skyriaus taisyklės, įskaitant ir privalomąją garantiją, netaikomos daiktams, parduodamiems viešajame aukcione. Svarbu suprasti, kad „viešasis aukcionas“ nėra skelbimo patalpinimas interneto portale. Tai yra griežtai reglamentuota procedūra, kurioje dalyviai varžosi dėl kainos atviru ir skaidriu būdu. Teisės aktų leidėjas numatė tokią išimtį darydamas prielaidą, kad aukciono metu kaina natūraliai atspindi daikto būklę ir su juo susijusias rizikas – pirkėjai, matydami galimus trūkumus, siūlo atitinkamai mažesnę kainą. Organizuoti teisėtus viešuosius aukcionus reikalauja papildomų investicijų ir administracinių pastangų, tačiau tai yra vienas iš nedaugelio būdų verslininkui visiškai legaliai parduoti naudotą automobilį be vienerių metų privalomosios atsakomybės naštos. Tai galėtų tapti nauja niša rinkoje, skirta tiems pirkėjams, kurie yra linkę rizikuoti ir pasitiki savo gebėjimu įvertinti automobilio būklę vardan mažesnės kainos.

Apibendrinant, tenka konstatuoti, kad naudotų automobilių rinka Lietuvoje išgyvena neišvengiamą transformaciją. Teismų praktikos sustiprinta vartotojų apsauga didina pardavėjų atsakomybę, o tai natūraliai lemia ir paslaugų bei pačių automobilių kainų augimą. Pirkėjai gauna daugiau saugumo, tačiau už jį tenka mokėti didesnę kainą. Pardavėjai yra priversti tapti profesionalesni, skaidresni ir investuoti į parduodamų automobilių patikrą, perkeldami šiuos kaštus į galutinę kainą. Ši besikeičianti realybė reikalauja žinių ir teisinio raštingumo iš abiejų sandorio pusių.

Galiausiai, svarbu pabrėžti, kad šis straipsnis pateikia tik bendro pobūdžio apžvalgą ir teisinę analizę. Kiekviena situacija, susijusi su automobilio pirkimu ar pardavimu, yra individuali ir priklauso nuo daugybės specifinių aplinkybių: sutarties sąlygų, defekto pobūdžio, pateiktų įrodymų ir kitų niuansų. Todėl prieš priimant bet kokius sprendimus – ar tai būtų pretenzijos teikimas, ar pirkimo-pardavimo sutarties rengimas – visuomet primygtinai rekomenduojame pasikonsultuoti su kvalifikuotu teisininku. Profesionalus advokatas gali įvertinti konkrečios bylos perspektyvas, padėti tinkamai suformuluoti reikalavimus ir atstovauti Jūsų interesams visose ginčo stadijose, taip padėdamas išvengti brangiai kainuojančių klaidų.