Nuoseklios gynybos strategijos svarba baudžiamajame procese: kaip teismai vertina kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi

Baudžiamajame kodekse numatyta, kad tam tikrais atvejais norint sulaukti švelnesnės bausmės ar net būti nuo jos atleistam, asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Ši formuluotė atrodo aiški, tačiau teismų praktika atskleidžia, kad jos vertinimas yra sudėtingas, nes apima ne tik objektyvius, bet ir subjektyvius aspektus.

Baudžiamasis įstatymas nustato dvi atskiras sąlygas – kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi. Tai nėra tapatūs dalykai. Kaltininkas pripažino savo kaltę, kai ikiteisminio tyrimo ar teismo metu savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, duoda paaiškinimus, kuriais patvirtina padarytos veikos faktą ir pripažįsta esmines aplinkybes. Čia ypač svarbūs du elementai: savanoriškumas ir esminių aplinkybių pripažinimas.

Prisipažinimas turi būti laisva valia priimtas sprendimas, o ne reakcija į situaciją, kai kaltė jau akivaizdžiai įrodyta. Jei asmuo prisipažįsta tik pateikus vaizdo įrašus, liudytojų parodymus ar ekspertizių išvadas, toks prisipažinimas nėra laikomas savanorišku. Teismai kruopščiai analizuoja, kokiu momentu asmuo prisipažino ir kokios aplinkybės tam turėjo įtakos.

Kaltininkas turi pripažinti ne kokius nors smulkius aspektus, bet būtent tuos elementus, kurie sudaro nusikalstamos veikos esmę. Pavyzdžiui, jei asmuo kaltinamas kyšio davimu pareigūnui, esminis elementas yra ne tai, kad jis perdavė pinigus, bet tai, kad siekė gauti neteisėtą naudą. Jei asmuo prisipažįsta perdavęs pinigus, bet teigia, kad tai buvo ne kyšis, o dovana, toks prisipažinimas negali būti laikomas visišku kaltės pripažinimu.

Kaltininko pozicijos nuoseklumas turi didelę reikšmę. Jei asmuo ikiteisminio tyrimo pradžioje kategoriškai neigė savo kaltę, o prisipažino tik teisme, kai byla jau turėjo pakankamai įrodymų, tai kelia pagrįstų klausimų dėl prisipažinimo nuoširdumo. Teismai vertina, ar prisipažinimas buvo tikras kaltininko valios pasikeitimas, susijęs su giliu savo veiksmų supratimo ir gailėjimosi procesu, ar tik taktinis žingsnis, siekiant palankesnio sprendimo. Tačiau tai nereiškia, kad vėlesnis prisipažinimas negali būti pripažintas nuoširdžiu ir teisiškai reikšmingu. Svarbu, kad atsakomybėn traukiamas galėtų paaiškinti savo pozicijos kaitą.

Svarbu suprasti, kad asmuo gali ginčyti teisinį veikos vertinimą, nesutikti su tam tikrų aplinkybių kvalifikavimu ar prašyti taikyti kitą baudžiamojo kodekso straipsnį, tačiau kartu visiškai pripažinti faktines aplinkybes. Tai yra natūralu ir atitinka gynybos esmę. Teismas vertina, ar pripažįstamos esminės faktinės aplinkybės, o ne tai, ar asmuo sutinka su visais ikiteisminio tyrimo teisinio vertinimo niuansais.

Kaltės pripažinimas konstatuojamas net tada, kai kaltininkas neigia dalį neesminių aplinkybių. Pavyzdžiui, jei asmuo pripažįsta apgadinęs automobilį, bet ginčija, ar jį spardė, ar tik pastūmė koja, tai neesminė aplinkybė. Priešingai, esminių aplinkybių neigimas eliminuoja galimybę konstatuoti visišką kaltės pripažinimą. Jei asmuo teigia davęs ne kyšį, o dovaną, tokia pozicija rodo, jog jis nenori pripažinti pačios nusikalstamos veikos esmės.

Prisipažinimo momentas taip pat turi didelę reikšmę. Jei asmuo prisipažįsta tik verčiamas byloje surinktų įrodymų, kai jau akivaizdu, kad neigti kaltę nebėra prasmės, toks prisipažinimas vertinamas kaip ne visiškai nuoširdus.

Gailėjimasis yra dar subjektyvesnis aspektas nei kaltės pripažinimas. Asmuo gali pripažinti faktą, kad padarė tam tikrus veiksmus, tačiau kartu nesigailėti to, ką padarė. Baudžiamasis įstatymas nenustato būdo ir formos, kaip kaltininkas turi išreikšti savo gailėjimąsi, tačiau teismų praktikos analizė rodo, kad gailėjimasis konstatuojamas ne vien tik pagal bendrus kaltės pripažinimo pareiškimus ar apgailestavimo žodžius, o vertinamas atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Teismai analizuoja, ar kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka jo žodinius pareiškimus. Vienas iš būdų, kaip gailėjimasis gali pasireikšti, yra aktyvus bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis, pagalba tiriant nusikalstamą veiką, savanoriškas pranešimas apie nusikaltimą ir savanoriškas žalos atlyginimas. Jei asmuo savo iniciatyva kreipiasi į policiją, padeda rinkti įrodymus, atskleidžia aplinkybes, kurios kitaip liktų neatskleistos, tai rodo jo gailėjimąsi. Priešingai, jei asmuo bandė slėptis, naikino įrodymus, kliudė tyrimui, tokios aplinkybės rodo, jog gailėjimosi nėra.

Jei asmuo stengiasi pateisinti ar sušvelninti savo veiksmus, teigdamas, kad nukentėjusieji tyčia jį apkalba, kad jis neturėjo pasirinkimo ar kad aplinkybės privertė jį taip elgtis, tai rodo, jog jis nesiima atsakomybės už savo sprendimus. Tikras gailėjimasis reiškia pripažinimą, kad asmuo pats pasirinko neteisėtą elgesio kelią, kad galėjo elgtis kitaip, bet to nepadarė, ir kad už tai prisiima visą atsakomybę.

Asmens pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius taip pat atskleidžia gailėjimosi tikrumą. Jei po nusikalstamos veikos padarymo asmuo domėjosi nukentėjusiojo savijauta, siūlė pagalbą, stengėsi atlyginti žalą, ieškojo būdų išspręsti situaciją taikiai, tai patvirtina jo nuoširdų gailėjimąsi. Priešingai, jei asmuo elgėsi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę, nesidomėjo nukentėjusiuoju, nesiėmė jokių veiksmų žalai sušvelninti, tai rodo, kad gailėjimosi nėra.

Jei asmuo formaliai prisipažįsta teisme ir deklaruoja gailėjimąsi, tačiau vėliau apeliaciniame skunde jo pozicija keičiasi – jis vėl pradeda ginčyti kaltę, siekti švelnesnio kvalifikavimo, teigti, kad jo veiksmai nebuvo neteisėti, – tokia pozicijos kaita aiškiai rodo, kad prisipažinimas ir gailėjimasis teisme buvo ne nuoširdūs, o taktiniai, siekiant palankesnio sprendimo. Nuoširdus gailėjimasis turi būti pastovus ir nuoseklus visuose proceso etapuose.

Svarbu pažymėti, kad gailėjimasis vertinamas bendrame kontekste su visomis kitomis bylos aplinkybėmis. Teismas analizuoja kaltininko asmenybę, jo praeities elgesį, padarytos veikos pobūdį ir aplinkybes, kaltininko elgesį po veikos padarymo, jo santykius su nukentėjusiuoju, bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis. Tik įvertinęs visų šių aplinkybių visumą, teismas gali padaryti pagrįstą išvadą, ar asmens gailėjimasis yra tikras ir nuoširdus.

Visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis – tai ne formalūs pareiškimai, o gilūs vidiniai procesai, kurie turi pasireikšti tiek žodžiais, tiek veiksmais. Svarbiausias principas, kuris ryškėja teismų praktikoje, yra nuoseklumas. Kaltininkas, kuris nuo pat pirmųjų apklausų iki paskutinio žodžio teisme nuosekliai pripažįsta savo kaltę, duoda vienodus parodymus, neginčija esminių aplinkybių ir rodo tikrą gailėjimąsi, sudaro tvirtą pagrindą taikyti švelnesnę bausmę ar net atleisti nuo jos.

Pabaigai norėtųsi pasakyti, kad blogiausias gynybos scenarijus baudžiamajame procese yra pozicijų kaitaliojimas. Neturit aiškios gynybos pozicijos ir esant pasimetimui, mūsų nuomone, geriau yra pasirinkti laikiną parodymų nedavimo kelią..